įtumpas

į́tumpas sm. (1), į̃tumpas [K] 1. [K], SlavII2 žr. 1 įtimpas. 2. įtempimas: Kartu, vienu sykiu, vienu žygiu, vienu patuntu, įtumpu R33. Įtumpu, vienu užpuoliu, pradėjimu, patuntu [ką daryti] MŽ29. Į́tumpu kuliu, neatleidžiu K.Būg(MŽ193).

◊ tuo (tuom) įtumpu nuolatos: Tuom įtumpu N.